Sek abi.lt

Nuomonių ringas

Visvaldas Matijošaitis: Tegul sprendžia žmonės

Publikuota

Data:

Šią savaitę Kaunas inicijavo įstatymuose numatytą demokratišką procesą, kurio metu dalies Kauno rajono žmonės patys galės nuspręsti, kurios savivaldybės – Kauno miesto ar Kauno rajono – dalimi jie nori būti. Tai yra labai svarbus sprendimas ir jį turi priimti ne merai, ne tarybos, ne centrinė šalies valdžia, o žmonės. Noriu pabrėžti, kad tai yra klausimas ne apie teritorijas ar jų perdalinimą, o apie žmones, jų pačių ir jų vaikų ateitį. Ir tikriausiai ne man vienam keistai atrodo pasigirdęs Kauno rajono vadovų noras užčiaupti žmones ir neleisti spręsti jiems patiems. Kaunas šiandien yra daug didesnis nei jo administracinės ribos. Daugybė darbščių ir veiklių kauniečių gyvena už tų ribų ir dėl rajono valdžios neveiksnumo turi apsimetinėti kitos savivaldybės gyventojais tam, kad savo vaikus galėtų vežti į miesto darželius. Tie patys kauniečiai negali patikėti rajono valdžios neįgalumu organizuojant viešąjį transportą. Kauno rajone gyvenantys žmonės taip pat nėra patenkinti tuo, kaip prie jų namų tvarkomos gatvės, šaligatviai ir viešosios erdvės. Kauno rajono meras mėgsta fotografuotis prie naujai atidaromų kelių tarp miestelių ir dviračių takų. Tik tai darydamas jis nepasako, kad tuos kelius tiesia ne rajono savivaldybė, o Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Pastarosiomis dienomis daug girdime apie rajone ir mieste egzistuojančius mokesčius. Taip, šiuo metu dėl savaime suprantamų priežasčių mieste kai kurie mokesčiai yra šiek tiek didesni nei rajone. Bet tiek žemės, tiek nekilnojamojo turto, tiek ir kiti mokesčiai gali būti zonuojami ir toje rajono dalyje, kuri įtraukta į šią iniciatyvą, jie išliks tokie pat, kokie yra šiuo metu. Lygiai taip pat nesikeis ir šių miestelių bei kaimų pavadinimai. Kaip viskas vyks toliau? Parengęs visus reikalingus dokumentus, Kaunas juos pateiks Vidaus reikalų ministerijai, kuri paskirs referendumo datą. Jo metu tų Kauno rajono miestelių ir kaimų, kurie yra įtraukti į šią iniciatyvą, gyventojai pareikš savo valią balsuodami. Jei sprendimas bus teigiamas, klausimas toliau keliaus į Seimą, kuris priims naujas savivaldybių ribas nustatantį įstatymą. Jei rajono žmonės pasakys „ne“, gerbsime tokį sprendimą. Tegul sprendžia žmonės!

Skaityti toliau
1 Komentaras
  • Algirdas parašė:

    pagal tokia logika, Vilnius galetu prisijungti kauna, nes Vilniaus „zmones“ nublasuotu uz kauno prijungima prie Vilniaus 🙂 intrigantas tas Matijosaitis..

  • Nuomonių ringas

    Mindaugas Puidokas. Kodėl siūlomi taršos ir nekilnojamo turto mokesčiai kenkia gerovės valstybės kūrimui?

    Publikuota

    Data:

    Autorius:

    Nuotrauka iš M.Puidoko "Facebook" puslapio

    Lietuvoje nuskambėjo naujienos dėl vargingiau gyvenančius žmones neteisingai nuskriaudžiančių naujų mokesčių. Pasirašiau peticiją prieš taršos mokesčio įvedimą (ji sulaukė jau apie 60 tūkstančių parašų) ir Seime balsuosiu prieš.

    Formulė neteisinga ir skaudžiausiai kerta gyvenantiems vargingiau! Ar taip reikia mažinti socialinę atskirtį ir kurti gerovės valstybę? Prezidento Gitano Nausėdos pozicija apie skubotai planuojamą mokestinę naštą taip pat yra neigiama – negalima pildyti biudžeto skurdžiausiai gyvenančiųjų sąskaita.

    Finansų ministerija bando prakišti totalų mokesčių augimą keliais etapais – vienu – kuro, alkoholio, elektroninių cigarečių akcizų didėjimą. Galima pritarti dėl alkoholio ir elektroninių cigarečių, bet kuro akcizo didėjimas kels visas kitas kainas ir jį keliant nereikalingas taršos mokestis. Kainos kiltų, nes dauguma verslų yra susiję su transportu.

    Kitas etapas – nekilnojamo turto mokestis. Finansų ministras Vilius Šapoka aiškiai įvardina, kad tai pirmas žingsnis į visuotinį nekilnojamo turto apmokestinimą. Užsibrėžta daugiau nei dvigubai sumažinti neapmokestinamą nekilnojamo turto ribą, nuo 220 tūkstančių iki 100 tūkstančių eurų. Tad apmokestinti būtų ir turintys naujos statybos trijų kambarių butus, ir savo nelaimei paveldėję brangiuose vietose esantį net varganos būklės nekilnojamą turtą.

    Automobilių taršos mokestis – skriauda gyvenantiems skurdžiausiai ir jokios naudos gamtai

    Nors jau nesu LVŽS frakcijos narys, tačiau pritariu visoms geroms ir teigiamoms jos iniciatyvoms Seime. Deja, siūlomas naujasis mokestis toks nėra. Jis – chaotiškas ir neišbaigtas, o siūloma automobilių apmokestinimo formulė – neteisinga. Toks mokestis niekaip nesiderina su prezidento G. Nausėdos ir premjero S. Skvernelio norimos kurti gerovės valstybės idėja.

    Pabandžius paskaičiuoti įvairius variantus, buvo pastebėta, kad net perkant nedidelį automobilį papildomai tektų sumokėti apie 140 eurų, o už seną, bet galingesnio variklio automobilį tektų sumokėti į daugiau nei 1000 eurų. Nelogiškai atrodo ir tai, kad taršos mokestį siūloma mokėti registruojant automobilį, o ne periodiškai. Tai labiau panašu ne į taršos, o į registracinį mokestį. Ar nebus taip, kad žmonės dar rečiau pirks automobilius, važinės senais ir vengs kažką keisti. Juk pirkdami žmonės turės mokėti papildomai.

    Kaimiškose vietovėse skurdžiau gyvenantys žmonės perka labai pigius automobilius, kurie nuolat rimtai genda. Dėl to per metus pakeičiami dažnai net keli automobiliai, nes už 1000 eurų pirkto automobilio būna neverta rimtai remontuoti.

    Dėl to nelogiška labiausiai skriausti ir taip mažai turinčius – gyvenančius skurdžiausiai. Gal pamirštama, kad daug kur regionuose viešojo transporto nėra?! Ten asmeninis automobilis yra būtinybė. Jei žmonės liks be automobilių, jie nepasieks ligoninių, darbų, nenuveš vaikų į mokyklas.

    Jeigu norima kurti socialinio teisingumo pojūtį – tai apmokestinti reiktų prabangių ir galingų automobilių savininkus. Jiems neskausminga būtų sumokėti papildomai. Kuro akcizas didinamas ir taip, tad važinėjantys ir teršiantys daugiau – sumokės už kurą daugiau. Juk galima apmokestinti taršesnį kurą labiau ir taip skatinti ekologiškesnių automobilių įsigijimą tarp tų, kurie gali juos įpirkti. Skatinti tą daryti įvairiomis mokestinėmis lengvatomis, bet prasmingų sprendimų neieškoma.

    Realus rūpestis gamta būtų sengirių ir miškų saugojimas, o ne apgaulingi mokesčiai

    Šią, taip žmones papiktinusią iniciatyvą vertinu kaip „menamą pagalbą“ gamtai ir bandymą, prisidengiant naujausiomis madomis įteisinti dar vieną mokestį bei parodyti ES, kad Lietuvoje yra sprendžiama taršos problema. Mano nuomone, kai kalbame apie klimato pokyčių stabdymą, visų pirma reiktų nustoti niokoti Lietuvos gamtą ir beatodairiškai kirsti medžius tiek giriose, tiek miestuose.

    Seno, taršaus transporto problemą žymiai efektyviau išspręstų auganti ekonomika ir stabilus uždarbis. Daugumai gyventojų rūpi juos supanti gamta, tačiau ne visi turi finansinių galimybių būti ekologiškais – valgyti sveikesnį maistą, pirkti „žalius“ automobilius ir t. t. Jeigu žmogus gyvena ties skurdo riba, tai bet kokie papildomai mokesčiai juos dar labiau nuskurdins. Valdžia pirma turėtų pasirūpinti ekonomikos augimu ir oriais atlyginimais, o tada daugelis klausimų išsispręstų savaime.

    O kalbant apie patį mokestį – vėlgi, pasigendu konkretaus įvardijimo, kur nukeliaus tie surinkti taršos mokesčio pinigai? Kaip bus skatinami mažiau taršius automobilius perkantys asmenys ir ar papildomai lėšų bus skirta medžių atsodinimui, kitoms gamtosauginėms priemonėms?

    Žmonėms primetamos prievolės be edukacijos ir platesnių paaiškinimų. Natūralu, kad tai įaudrina ir supykdo visuomenę.

    Į ką veda nekilnojamo turto (NT) mokestis?

    Šiuo metu NT mokestį moka fiziniai asmenys, kurių nekomercinės paskirties turto bendra vertė siekia 220–300 tūkst. eurų. Tokiems asmenims NT mokesčio tarifas siekia 0,5 proc. nuo sumos, viršijančios 220–300 tūkst. eurų. Turto vertei siekiant 300–500 tūkst. eurų taikomas 1 proc. mokesčio tarifas. Brangesniam nei 500 tūkst. eurų turtui taikomas 2 proc. tarifas.“

    Siūlomas naujasis NT mokestis iš pirmo žvilgsnio galėtų atitikti gerovės valstybės modelį, už kurį pasisako prezidentas G. Nausėda, nes mokesčiai paskirstomi atitinkamai pagal turimo NT vertę. Vis tik „velnias“, kaip beveik visada – slypi detalėse.

    Iki 100 tūkst. eurų vertės nuleidžiama nekilnojamo turto kartelė gali paliesti ne tik gerai gyvenančius, bet ir vidutines bei žemesnes pajamas gaunančius piliečius, kurie gyvena didžiuosiuose mietuose (daugiausiai tai palies Vilniaus miesto gyventojus). Taip gali nutikti dėl to, kad kadaise įsigytas, paveldėtas ar kitais būdais įgytas būstas turėjo mažesnę vertę nei dabar. Be to, didelė dalis NT savininkų ėmė paskolas iš bankų, jas vis dar atidavinėja ir tas papildomas NT mokestis tikrai neprisidėtų prie jų gerovės.

    Dar viena problema yra ta, kad daugelis Lietuvos piliečių net nežino savo turto vertės, todėl, visų pirma, reikės pradėti NT įvertinimo procesus. Pritariu „Luminor“ banko vyriausiajam ekonomistui Žygimantui Mauricui, kuris teigia, kad šiuo metu daug svarbiau kalbėti ne apie NT mokesčio įvedimą, o apie sistemos, kuri informuotų gyventoją, kokia yra jo turto vertė, sukūrimą. Tas padaryta nebuvo. Tad tokiam NT mokesčio įvedimui nepasiruošta.

    Nepalaikysiu šių neteisingų siūlymų Seime

    Be to, kaip viešai pasakė finansų ministras V. Šapoka, šis mokestis yra žingsnis į priekį link visuotinio NT mokesčio, kuris paliestų visus. Pasak jo, „lėtėjant ekonomikos augimui valstybė ieško papildomų pajamų“. Ar tikrai papildomi mokesčiai yra tai, kas padėtų mūsų šalies gyventojams jaustis užtikrintai dėl savo ir vaikų ateities Lietuvoje? Ar nėra grėsmės dar didesnei emigracijai, kai žmonės keliaudami, susipažindami su kitų ES valstybių situacija mato, kokie skirtumai lyginant su Lietuva yra kitose valstybėse ir kaip jose užtikrinama gyventojų gerovė?

    Tik abstrakčiai kalbama, kur būtų panaudoti papildomai į biudžetą surinkti pinigai. Gyventojai mato tik faktą: norima didinti mokesčius, kalbama apie planuojamas surinkti milijonines sumas, o apie galimą naudą nėra aiškiai komunikuojama. Dėl to nepalaikysiu šių siūlymų Seime ir raginsiu balsuoti PRIEŠ kitus kolegas Seimo narius, nes užkrauti naštą skurdžiausiems galima tik neturint socialinio jautrumo ir nesuvokiant kaip turi būti kuriama gerovės valstybė.

    Skaityti toliau

    Nuomonių ringas

    Andrius Kubilius. Stagnacijos dešimtmetis – kas už tai atsakys?

    Publikuota

    Data:

    Autorius:

    Ministras Vilius Šapoka paskelbė nedžiugias prognozes: šiais metais ekonomikos augimas sieks tik 2,4 proc., vėlesniais metais jis toliau nuosekliai lėtės, o po poros metų (2022 m.) jis nukris iki 2,0 proc. Galima manyti, kad žiūrint į dar tolesnę – dešimtmečio – perspektyvą, pamatytume, kad mūsų augimas dar labiau lėtės, kol galų gale visai sustos.

    Mes vis dar galime girtis, kad mūsų augimas šiek tiek viršija Europos Sąjungos vidurkį, kuris šiais metais sieks apie 1,4 proc., tačiau tai yra menka paguoda. Akivaizdu, kad jeigu niekas iš esmės Lietuvoje nesikeis, jeigu valstybėje nevyks struktūrinė ekonomikos reforma, jeigu Lietuvos politikai nesugebės grįžti prie Augimo darbotvarkės, o įsikabinę laikysis tik Perskirstymo darbotvarkės, ateinantis dešimtmetis bus tikros ekonominės stagnacijos dešimtmetis. Ką reiškia ekonominė stagnacija Lietuvai? Tai reiškia mažiau investicijų į verslo plėtrą, mažiau naujų gerų darbo vietų, lėtesnis atlyginimų augimas, mažesnis valstybės biudžeto prieaugis. Stagnacija reiškia atsilikimą. Ir svajonių apie gerovės valstybę laidotuvės.

    Kodėl Lietuvos ekonomikos augimas nuosekliai lėtėja? Valdžia randa paprastą paaiškinimą – aplink Lietuvą, pradedant nuo Vokietijos iki Prancūzijos, ekonomikos situacija blogėja, „Brexit” ir JAV prekybiniai karai su Kinija globalios ekonomikos situaciją taip pat blogina, dėl to lėtėja ekonomikos augimas. Kitaip sakant, pati Lietuva dėl savo stagnacijos yra nekalta, nes kalti yra tik visi kiti. Be abejo, globali situacija daro įtaką Lietuvos ekonomikai, tačiau dar labiau jai kenkia tai, kad pati Lietuva nesugeba reformuoti savo ekonomikos, nesugeba pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, prie žinių ekonomikos plėtros, todėl, vis labiau brangstant darbo jėgai, Lietuva vis labiau praranda iki šiol turėtus konkurencinius pranašumus ir vis labiau lėtėja jos augimas. Stagnacija turi savo autorius – tai valdžios neveiklumas, įgyvendinant būtinas reformas, o ne vien tik situacija globaliose rinkose. Paprastos ekonomikos tiesos sako, kad norint paspartinti šalies ekonomikos augimą, reikia vieno iš trijų faktorių: 1) darbo jėgos kiekio spartaus augimo; 2) pinigų arba investicijų kiekio ekonomikoje augimo; 3) ekonomikos produktyvumo spartaus augimo. Darbo jėgos kiekio lengvai nepadidinsime, ypač kai valdžia nutarė net ukrainiečių darbininkų atvykimą riboti įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis; pinigų kiekio radikalus padidinimas taip pat yra problematiškas, nes net ES struktūrinė parama Lietuvai gali mažėti, o be to ir jos panaudoti ekonomikos struktūrinėms reformoms iki šiol neišmokome; vienintelis realus kelias – sparčiau didinti ekonomikos produktyvumą, bet tam reikia Augimo darbotvarkės ir intelektualios politinės valios jai įgyvendinti. Deja, politinė bendruomenė nebekreipia dėmesio į Augimo darbotvarkę, nes populiaru yra tik Perskirstymo darbotvarkė, o intelektualios politinės valios pėdsakų prie šios valdžios tenka su žiburiu ieškoti. Lietuvos politikoje ima dominuoti „lūzerių“ mentalitetas – nebėra augimo ambicijos, stagnacija priimama kaip neišvengiamas ir nuo mūsų pačių nepriklausantis dalykas („vasara juk kada nors baigiasi“). Valstybės politikoje beliko tik Seimo Pirmininko išmetimo klausimas ir „lūzerių“ persigrupavimo į naujas frakcijas reikalai. Gal toks ir buvo Ramūno Karbauskio tikslas – „išvalstybinti valstybę“, paliekant ją be intelektualios valstybinės politikos, taip stumiant ją į vis gilesnę stagnaciją? Valstybės perspektyvą pralaimėti, tai ne krepšinio čempionatą pralaimėti. Ten treneris garbingai prisiėmė visą atsakomybę. Kas prisiims atsakomybę už dešimtmečio stagnaciją, kurios nesiruošiama išvengti?

    Skaityti toliau

    Nuomonių ringas

    Liudvika Pociūnienė. Ar daugiau tiesos yra nesantaikos kurstymas?

    Publikuota

    Data:

    Atrodytų, visiškai absurdiškas klausimas, nes be pagarbos tiesai, be atodairos į visus prieinamus faktus neįmanomas joks sutarimas.

    Deja, kaip tik ant šio absurdiško klausimo ir suklupo stambios reklaminės agentūros vadovai, atsisakę vykdyti sutartį su reklamos užsakovu ir patalpinti savo stenduose nepriklausomo kandidato į Seimo narius plakatą, kuriame nurodomi keli neginčijami faktai apie Joną Noreiką ir paties kandidato pozicija gerbti istorinę atmintį. Išties apstulbino agentūros atstovų paaiškinimas, jog plakato turinys gali pakurstyti nesantaiką… Tipiškas pavyzdys, iki ko gali privesti veidmainiškas politkorektiškumas. Taip, užimti verslo žmonės gali laikyti filosofiją ar logikos kursą tuščiu laiko gaišimu, bet nestandartinėse situacijose be jų neišsiversi… Daugiau tiesos, kuri kažkam yra nepatogi, visuomet sukelia to kažko susierzinimą. Bet ar tai yra nesantaikos kurstymas? Daug daugiau bėdos prisidarom pusę tiesos nutylėdami. O nuodingas kokteilis iš pusiau tiesos, suplaktos su visiškais prasimanymais daro didelę ir ilgalaikę žalą, nes naikina pačią pilietinio sutarimo galimybę, be kurio neįsivaizduojama laisva ir demokratinė visuomenė. Profesoriaus Jokubaičio klausimas, ar yra dar visai Lietuvos visuomenei brangių ir saugotinų dalykų, dėl kurių galėtume sutarti, – visiškai neretorinis. Pelkė ar pilietinis karas… negi pasirinkimas tik toks?

    Istorinė atmintis – vienas iš tų dalykų, dėl kurių turėtume sutarti, Būtina sąlyga tam – neišcenzūruota, nekupiūruota tiesa. Kas nutinka, kai faktai vertinami selektyviai – akivaizdžiai rodo Generolo Vėtros atminimo lentos epopėja. Taigi, liepos 27 d. paryčiais Vilniaus mero sprendimu UAB „Grinda“ pašalina atminimo lentą Generolui Vėtrai nuo mokslų akademijos bibliotekos sienos. Juridiškai veiksmas nelabai kuo skiriasi nuo kūju ginkluoto vandalo išpuolio prieš anksčiau čia buvusią granitinę atminimo lentą. Nors kas jau kas, o teisininko išsilavinimą turintis Vilniaus meras pirmiausia turėtų paisyti įsiteisėjusių Aukščiausiojo Teismo nuosprendžių, išteisinančių Joną Noreiką dėl kaltinimų savanorišku bendradarbiavimu su vokiečių okupaciniu režimu. Genocido centro išvados šiuo atveju tegalėjo būti pagalbinė aiškinamoji medžiaga. Apgailėtina, kad Vilniaus meras ją vertino selektyviai, ir tuomet kyla teisėtas klausimas – tai kuo vadovaudamasis Remigijus Šimašius vis dėlto priėmė sprendimą nukabinti tą atminimo lentą? Ar šis sprendimas kaip tik ir nėra tipiška teisinio nihilizmo apraiška?

    Pagarba prezidentui, kuris neišsigando politkorektiškumo davatkų reakcijos ir nedviprasmiškai pareiškė, kad būtent Vilniaus mero sprendimas sukiršino visuomenę. Tas klausimas, matyt, netrukus iškils teisiniu lygiu. Sakalas Gorodeckis, vieno iš antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvių palikuonis jau baigia skaičiuoti dešimt dienų nuo reikalavimo atstatyti neteisėtai nukabiną atminimo lentą pateikimo. Kol kas savivaldybės administracija net nesiteikė pranešti raštą gavusi… Reikalavimo neįvykdžius bus teikiamas ieškinys teismui. Teisinis procesas gali užtrukti mėnesius, bet viena aišku jau dabar – lentą nukabinti būtų buvę teisėta tik tuo atveju, jei Aukščiausiasis Teismas pakeistų savo sprendimą Jono Noreikos byloje. O Aukščiausiasis Teismas įvertino visus turimus faktus, aplinkybes ir liudijimus. Naujų iki šiol nežinotų faktų, regis, neatsirado – tad neatsirado ir pagrindo persvarstyti Aukščiausio Teismo sprendimą, reabilituojantį Joną Noreiką. Tuo tarpu mums, kaip pilietinei visuomenei, jau šiandien svarbu suvesti visus faktus, visus už ir prieš į vieną visumą. Manau, istorikai neturėtų skubėti mitinguoti nuo bačkos, palaikydami vieną ar kitą pusę. Padoriau būtų muštis į krūtinę dėl nepadarytų darbų. Kęstutis Girnius taikliai įvardija visą eilę iki šiol, per trisdešimtį metų taip ir neatsakytų klausimų. Sutinku, pareiga į juos atsakyti ne iš lengvųjų, ir nepavydžiu mokslininkams, kurie imsis darbo prezidento inicijuojamoje komisijoje. Bet Jono Noreikos atveju, atsakymas nėra toks jau neprieinamas. Žinoma, jis neprieinamas visam tam kurtinių chorui, kuris nenori girdėti faktų kalbos. Tas kurtinių choras lengva ranka nulinčiuotų ir patį Oskarą Shindlerį. Kaipgi – juk nacis iki kaulų smegenų, prisidėjęs prie Hitlerio įsitvirtinimo. Tai, kad jis, naudodamasis savo padėtimi, iš tikros mirties nagų ištraukė šimtus žydų, – viso labo sentimentai ir emocijos. Faktas tik tai, kad jis – nacis… Pasakykite tai Spielbergui. Šiaip nemanau, kad verta ginčytis su kokiu Arkadijum Vinokuru (klasikinis kurtinio pavyzdys), bet turėčiau jam klausimą – štai mano močiutė Trakų gatvėje Vilniuje gyveno bute, prieš tai priklausiusiame žydui gydytojui. Mama pasakoja, kad močiutės globojama žydaitė, jei į namus pasibelsdavo kas nepažįstamas, slėpdavosi tamsiame kambarėlyje, kur kadaise buvo rentgeno kabinetas, Labiausiai tikėtina, kad tas gydytojas atsidūrė gete. Tai gal iš Stefanijos Ladigienės reikėtų atimti pasaulio teisuolio titulą? Galų gale, ko jau čia norėti iš tokių, kaip A. Vinokuras… Bet kai vienas autoritetingiausių politikos apžvalgininkų, ir dar turintis istoriko išsilavinimą, – Rimvydas Valatka – prisijungia prie to kurtinių choro, išvadindamas daugumą bendrapiliečių antisemitais – tai jau verčia sunerimti. Manau, kad taip tvirtindamas jis kol kas neteisus. Bet yra pakankamai didelis pavojus, kad, jei šmeižtai kilnaus, nuo atsakomybės neišsisukinėjusio žmogaus atžvilgiu nesiliaus, visa ši isterija paskatins nepasitikėjimą žydų tautybės asmenimis, o per tai – ko labiausiai bijau – atkus tikrasis antisemitizmo virusas, kurį, jau rodos, buvom įveikę…

    Tam turėtume pasistengti užkirsti kelią, netgi nepaisant trumparegiškų ir antisemitizmą kurstančių pačios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės demaršų ir pareiškimų. Vienintelis būdas tai padaryti – kalbėti apie faktų visumą ir jų prasmę. Taip, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, savo parašu tvirtino Šiaulių geto steigimą ir konfiskuoto žydų turto tvarkymą. Tvirtinti, kad šiuos parašus jis padėjo savanoriškai pagrindo nė kiek ne daugiau, nei tvirtinti, kad Judenrato (žydų geto tarybos) nariai ar geto policininkai žydai vokiečių nurodymus vykdė savanoriškai. Vilniaus geto policijos vadas Jokūbas Gencas tiems, kuriuos išgelbėjo, yra gelbėtojas, o tiems, kurių išgelbėti nepavyko – kas? Taip, Jonas Noreika galėjo atsisakyti pasirašyti minėtus dokumentus, saugodamas savo krištolinę reputaciją, atsistatydinti iš apskrities viršininko pareigų ir prarasti galimybę pridengti antinacinį pogrindį, kuriam priklausė pats ir jo bičiuliai žydų gelbėtojai – Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė ir kiti. Jonas Noreika tuos dokumentus pasirašė tikrai ne iš baimės – nes jau netrukus jis drauge su saujele – vos dešimtuku – Žemaitijos inteligentų – atvirai pareikalavo nutraukti žmonių – lietuvių ir žydų žudymus, o už SS legiono boikotą buvo suimtas ir dvejus metus kalinamas Štuthofe. Aukščiausiasis Teismas apie Jono Noreikos parašus žinojo ir nevertino jų kaip kolaboravimo. Akivaizdu, kad tai buvo neišvengiama konspiracijos dalis. Būdamas Šiaulių apskrities viršininku ir naudodamasis savo padėtimi jis sudarė priedangą daugelio (niekas nesuskaičiavo, kiek) žydų gelbėjimui. Apskrities išlaikomuose vaikų namuose buvo slepiami išgelbėti iš geto vaikai, tiesioginiai gelbėtojai buvo artimiausi Jono Noreikos bičiuliai. To paties antinacinio pogrindžio, kurio branduoliui priklausė J. Noreika laikraštyje buvo atspausdintas ir griežtas įspėjimas, kad prie žydų žudymo prisidėję asmenys bus teisiami atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tai – paliudyti ir aktyvių žydų gelbėtojų patvirtinti faktai. Deja, šiai faktų daliai pasilieka kurti aktyviausi holokausto industrijos adeptai. Ką gi, tokia jau jų užduotis. Ir galbūt visai išmintinga duoti jiems išsirėkti, net ir nacionalinio transliuotojo eteryje… Taip pademonstruojame, kad Lietuvoje neužčiaupiama jokia nuomonė. Bet ar tikrai neužčiaupiama? Ir ne tik nuomonė. Suskaičiuokime, kiek kartų per pastarąją savaitę buvo linksniuojami tie iš esmės formalūs parašai, ir kiek kartų paminėta, kad Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo? Verta susimąstyti, kokią informaciją tiražuojame, ar tikrai kokybiškai informuojame informacijos vartotoją? Kai susiduriame su kontroversiškais istorijos reiškiniais, labai pavojinga matyti tik juoda ir balta. Gal praverstų įsivaizduoti pustonių skalę nuo juodo savanoriško kolaboravimo iki aktyvios rezistencijos ir gyvybių gelbėjimo? Sąžiningai įvertinus visus žinomus ir patvirtintus faktus, argi Jonas Noreika-Generolas Vėtra neatsiduria toje skalės pusėje, kuri arčiau gyvybių gelbėtojų? Gal netgi turėtų būti priskirtas prie aktyvių gelbėtojų, nes jo priedangoje veikė visas žydų gelbėtojų tinklas? Lieka dar vienas „griešnas“ klausimėlis – tai kodėl vis dėlto tas triukšmas, ir kodėl kaip tik dabar? Galim spėlioti. Karbauskio daugumai skandalas dėl lentos, žinoma, pravartus: patogi dūmų uždanga, leidžianti kurį laiką nukreipti patriotų dėmesį nuo žymiai rimtesnio skandalo su piliete I. Rozova ir platesnio skandalo konteksto. Tas platesnis kontekstas labai norėtų likti už kadro. Bet kad ir kaip vartytum faktus, su šiuo skandalu dabar jau susijusi visa seimo dauguma. Klausimas, ar pajudės bent apkaltos Rozovai procesas? Jei ne – Lietuvos piliečiai turės rimtą pagrindą reikalauti pirmalaikių Seimo rinkimų… Kol verda aistros dėl atminimo lentos, galima laimėti laiko, nukreipti patriotų dėmesį nuo beveik atvirai prieš Lietuvą veikiančių koalicijos partnerių… Bet prie lentos skandalo Karbauskis, regis, nebus prisidėjęs… To skandalo net nebūtų buvę, jei ne liberalas, ministro patirtį turintis Remigijus Šimašius. Vis dėlto lentos epopėja nepraeis be ilgalaikių politinių pasekmių. Jau artimiausiu laiku kaip grybų po lietaus pridygs visuomeninių judėjimų skambiais patriotiškais pavadinimais, ir tikrai atsiras rinkėjų, kurie už tuos pavadinimus balsuos. Jų turinys, kaip visada, paaiškės tik po rinkimų. Skandalo banga per artėjančius Seimo rinkimus tikrai atneš sėkmę ne vienam radikalui, kurio veiklos naudingumas valstybei šiaip jau keltų abejonių. Nespėjusi apsiplunksnuoti Laisvės partija praras didelę dalį savo potencialių rėmėjų. Gal tai šansas atsigauti Gentvilo Liberalų sąjūdžiui? Nežinau. Labai linkėčiau rimtiems liberalams kaip nors susitelkti po viena vėliava ir su aiškia programa… Patirtis rodo, kad įvairaus plauko „gelbėtojai“ greičiau limpa prie socialdemokratų, nors tokių atvejų būta ir konservatorių istorijoje… Vis dėlto, sunkiausi artėjantys rinkimai bus konservatoriams, nes „bačkas“ ant jų ridens ir iš kairės, ir iš dešinės. Turiu taip pat pagrindo manyti, kad rimti ir produktyvių idėjų turintys politikai visuomeninių judėjimų nekurs. Sunkesnis darbas bus sanuoti sistemines partijas. Atsakingam rinkėjui – tai šioks toks kriterijus – o pasirinkimas pagal pažiūras – pakankamas. Bet tai jau kita tema, verta ir atskiro komentaro.

    Skaityti toliau

    Naujausi komentarai

    Skaitomiausios naujienos

    Draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti ar publikuoti portalo "abi.lt" skelbiamą informaciją be raštiško "abi.lt“ sutikimo, kurį galima gauti el. paštu - info@abizinios.com. © Copyright 2019 abi.lt. All rights reserved.

    >