Sek abi.lt

Nuomonių ringas

Dalius Stancikas. Kaip lietuviai suvokė getus ir ką nutyli Vilniaus meras

Publikuota

Data:

Kai išgirsti užtikrintą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus teiginį, kad toks išsilavinęs žmogus, kaip Lietuvos kapitonas Jonas Noreika, 1941 m. rugpjūtį negalėjo nežinoti, kas laukia žydų getuose, belieka tik skėstelėti rankomis: kaip J. Noreika galėjo žinoti tai, ko tuo metu nežinojo net patys naciai?

Istoriografijoje teigiama, jog nacių vadai dėl visiško žydų sunaikinimo apsisprendė tik 1942 m. pradžioje Vanzės konferencijoje.

Manoma, kad 1941-ųjų vasarą Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą A. Hitleris ypatingiems patikėtiniams žodžiu perdavė itin slaptą įsakymą naikinti Rytų Europos žydus (neva užkrėstus komunizmo bacila), tačiau toks dokumentas nerastas.

Išsamiau susipažinusiems su Jono Noreikos gyvenimu nelieka abejonių, kad Tėvynės reikalai ir rūpestis kitais žmonėmis jam buvo svarbiau už asmeninę naudą: J. Noreika aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų vykdytiems genocidams, dėl ko abiejų režimų buvo įkalintas ir 36 metų nužudytas.

Tačiau išlieka vienas svarbus klausimas: kodėl nacių okupacijos metu Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, perdavinėjo vokiečių įsakymus dėl žydų perkėlimo į getus?

Jei jis būtų tik paprastas karjeristas – nacių kolaborantas ar antisemitas, kaip nuolat aiškina jo oponentai, tai kodėl tuomet rizikuodamas gyvybe priklausė Šiaulių antinaciniam pogrindžiui, kuris išgelbėjo šimtus žydų (istorinių liudininkų teigimu, J. Noreika buvo Šiaulių pogrindžio „stogas“)?

Iš šiandien turimų duomenų galime matyti dvi priežastis, kuriomis vadovavosi J. Noreika, perduodamas įsakymus dėl žydų izoliavimo. Pirmoji – ta, kad, būdamas aktyvus ir drausmingas Lietuvių aktyvistų fronto, o vėliau antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ narys, jis laikėsi bendrosios šių organizacijų strategijos – stengtis kuo mažiau konfliktuoti su vokiečiais ten, kur nieko negali pakeisti, stengtis išlikti administracinėje valdžioje neleidžiant okupantams įsigalėti visose srityse.

Kaip rašo antinacinio pasipriešinimo dalyvis, o vėliau ir šio pasipriešinimo tyrėjas Mindaugas Bloznelis, „didžioji administracinio personalo dalis – apskričių viršininkai, miestų burmistrai ir kt. buvo paskirti Laikinosios vyriausybės.

Gaudami direktyvų iš pogrindžio nesitraukti iš užimamų pozicijų įstaigose, lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypač svarbų vaidmenį taikiomis formomis priešinantis naciams.“

Kaip teigia Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderis, daugiau kaip šimtui žydų pagelbėjęs gydytojas Domas Jasaitis, Jonas Noreika, paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, „susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus.“

Tačiau J. Noreikos oponentai meta kitą rimtą kaltinimą: kodėl žydų varymas į getus, vėliau pasibaigęs jų sunaikinimu, nebuvo vertas viešo protesto?

Ir pateikia argumentą: neva J. Noreikos pirmtakas, buvęs Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis atsistatydino, nes nenorėjo perdavinėti nacių nurodymų dėl Žagarės geto. Neva I. Urbaitis suprato, kas vyksta, ir garbingai pasitraukė, o štai J. Noreika užėmė jo vietą ir atliko tą negarbingą darbą.

Tačiau ar iš tiesų taip? Verčiame baudžiamąją Igno Urbaičio bylą, kurią jam sukurpė sovietų okupantai, nuteisdami 15 metų katorgos darbų – iš ten I. Urbaitis taip ir nesugrįžo.

Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių aps. viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo atsiliepdamas į Lietuvos Laikinosios vyriausybės kvietimą ir patikėjęs, kad galės būti naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Išdirbo tik mėnesį – nuo 1941 m. birželio 30 d. iki rugpjūčio 3 d. „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – savo tardytojams sako I. Urbaitis, nors liepos 20 d. jam teko savivaldos pareigūnams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. I. Urbaitis KGB tardytojams ne kartą tvirtino, kad jis, kaip lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę, nes tai buvo daroma pagal vokiečių tvarką ir jų įstatymus.

– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – nenusileido kagėbistai.

– Aš nežinojau, dėl ko jie perkeliami į getą, aš maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.

– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote jų teisę ir jų likimą?

– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete, bet apie tolesnį jų likimą, t. y. masinius sušaudymus gete, aš nežinojau.

– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.

– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.“

Štai čia esmė: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, nes ten vokiečiai elgsis pagal vokišką tvarką.

Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Dar daugiau – po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus.

Būta atvejų, kai pavargdami slapstytis žydai patys ateidavo į getus arba perbėgdavo iš vieno geto į kitą. Lietuvos žydų bendruomenės narys, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs.“

Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama, ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policija vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas.

Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Tačiau pabandykim atsakyti į klausimą: kodėl J. Noreikos pirmtakas Ignas Urbaitis pasitraukė iš apskrities viršininkų, jei nemanė, kad kenkia žydams? Tiesioginio atsakymo nėra nei jo tardymo protokoluose, nei pasisakymuose sovietiniame teisme. Tačiau netiesioginį galime rasti jo ir tuomečio Šiaulių miesto burmistro Juozo Naujalio rašytose pretenzijose nacių valdžiai.

„Lietuviai tikisi, kad vokiečių armija Lietuvoje elgsis ne kaip priešiškoje užkariautoje šalyje, o kaip draugiškos nacijos šalyje. [Tačiau] dažni atvejai, kai kareiviai atiminėjo iš valstiečių paskutinius darbinius arklius, grūdus naudojo kaip pašarus arkliams, pjovė galvijus ir kitais būdais naikino valstiečių ūkius. Dažni atvejai, kai kariai savavališkai tuštino parduotuves, palikdami gyventojus be svarbiausių produktų. Siekiant, kad pakankamas pieno kiekis patektų į Šiaulius, reikia, kad kareiviai neatiminėtų arklių iš valstiečių, vykstančių į miestą. Norint atstatyti gamybą, ypač maisto industriją, kariškiai neturėtų rekvizuoti įmonių ir transporto, taip pat turėtų atlaisvinti gamyklų teritorijas“.

Trumpiau sakant, vokiečiai elgėsi kaip barbarai užkariautoje šalyje, nenorėjo pripažinti lietuviškos administracijos ir jos tvarkos. Dar daugiau – jie pagrasino Šiaulių burmistrui J. Naujaliui, kad jei mieste pasirodys komunistai, jam teks atsakyti asmeniškai. Ir J. Naujalis po savaitės darbo pasitraukė, nors jam ir neteko perdavinėti nurodymų dėl Šiaulių geto steigimo (tuos nurodymus vėliau perdavė kitas Šiaulių burmistras Petras Linkevičius). O dar po kelių dienų prašymą pasitraukti parašė ir jo senas kolega Šiaulių aps. viršininkas I. Urbaitis, tačiau Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministro paprašytas palaukti, kol bus surastas kitas kandidatas (tokiomis sąlygomis dirbti norinčių buvo mažai), sutiko: laukė dar pusę mėnesio, nors per tą laikotarpį teko perduoti dar ne vieną nacių įsakymą, susijusį su žydu izoliavimu.

Deja, šiandien anų laikų istorija suprimityvinama taip, kad atrodo, jog lietuviškos administracijos atstovai perdavinėjo tik žydus engiančius įstatymus. Tačiau jiems teko perdavinėti ar vykdyti nurodymus, kurie buvo nukreipti ir prieš lietuvius: pvz., tam pačiam Šiaulių burmistrui J. Naujaliui teko nuginkluoti 1941 m. sukilimo dalyvius lietuvius, vokiečių reikalavimu iškelti 20 šeimų iš jų namų (tarp jų tik vienas buvo žydas) ir pan. Savo reikmėms naciai nusavindavo turtą ne tik iš žydų, bet ir iš lietuvių, turtingesni lietuviai buvo iškeliami iš turtingų sodybų, o ten apgyvendinami vokiečiai; nemažai sovietų ištremtų, suimtų, sušaudytų aukų namai ir kitas turtas buvo likęs bešeimininkis – žodžiu, nuosavybės ir turto atžvilgiu buvo daug chaoso ir savivalės. Be abejo, lietuvių ir žydų padėtis buvo nelygintina, tačiau neturėtume anų dienų suprimityvinti taip, kai vien faktas, kad J. Noreika nusipirko staliuką, atimtą iš žydų, pateikiamas kaip svarus antisemitizmo įrodymas.

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, prieštaravęs žydų jaunimo pabėgimui iš geto, nes manė, kad tuomet getas naciams taps ekonomiškai nenaudingas ir bus sunaikintas: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

Skaityti toliau
Komentuoti

Nuomonių ringas

Mindaugas Puidokas. Kodėl siūlomi taršos ir nekilnojamo turto mokesčiai kenkia gerovės valstybės kūrimui?

Publikuota

Data:

Autorius:

Nuotrauka iš M.Puidoko "Facebook" puslapio

Lietuvoje nuskambėjo naujienos dėl vargingiau gyvenančius žmones neteisingai nuskriaudžiančių naujų mokesčių. Pasirašiau peticiją prieš taršos mokesčio įvedimą (ji sulaukė jau apie 60 tūkstančių parašų) ir Seime balsuosiu prieš.

Formulė neteisinga ir skaudžiausiai kerta gyvenantiems vargingiau! Ar taip reikia mažinti socialinę atskirtį ir kurti gerovės valstybę? Prezidento Gitano Nausėdos pozicija apie skubotai planuojamą mokestinę naštą taip pat yra neigiama – negalima pildyti biudžeto skurdžiausiai gyvenančiųjų sąskaita.

Finansų ministerija bando prakišti totalų mokesčių augimą keliais etapais – vienu – kuro, alkoholio, elektroninių cigarečių akcizų didėjimą. Galima pritarti dėl alkoholio ir elektroninių cigarečių, bet kuro akcizo didėjimas kels visas kitas kainas ir jį keliant nereikalingas taršos mokestis. Kainos kiltų, nes dauguma verslų yra susiję su transportu.

Kitas etapas – nekilnojamo turto mokestis. Finansų ministras Vilius Šapoka aiškiai įvardina, kad tai pirmas žingsnis į visuotinį nekilnojamo turto apmokestinimą. Užsibrėžta daugiau nei dvigubai sumažinti neapmokestinamą nekilnojamo turto ribą, nuo 220 tūkstančių iki 100 tūkstančių eurų. Tad apmokestinti būtų ir turintys naujos statybos trijų kambarių butus, ir savo nelaimei paveldėję brangiuose vietose esantį net varganos būklės nekilnojamą turtą.

Automobilių taršos mokestis – skriauda gyvenantiems skurdžiausiai ir jokios naudos gamtai

Nors jau nesu LVŽS frakcijos narys, tačiau pritariu visoms geroms ir teigiamoms jos iniciatyvoms Seime. Deja, siūlomas naujasis mokestis toks nėra. Jis – chaotiškas ir neišbaigtas, o siūloma automobilių apmokestinimo formulė – neteisinga. Toks mokestis niekaip nesiderina su prezidento G. Nausėdos ir premjero S. Skvernelio norimos kurti gerovės valstybės idėja.

Pabandžius paskaičiuoti įvairius variantus, buvo pastebėta, kad net perkant nedidelį automobilį papildomai tektų sumokėti apie 140 eurų, o už seną, bet galingesnio variklio automobilį tektų sumokėti į daugiau nei 1000 eurų. Nelogiškai atrodo ir tai, kad taršos mokestį siūloma mokėti registruojant automobilį, o ne periodiškai. Tai labiau panašu ne į taršos, o į registracinį mokestį. Ar nebus taip, kad žmonės dar rečiau pirks automobilius, važinės senais ir vengs kažką keisti. Juk pirkdami žmonės turės mokėti papildomai.

Kaimiškose vietovėse skurdžiau gyvenantys žmonės perka labai pigius automobilius, kurie nuolat rimtai genda. Dėl to per metus pakeičiami dažnai net keli automobiliai, nes už 1000 eurų pirkto automobilio būna neverta rimtai remontuoti.

Dėl to nelogiška labiausiai skriausti ir taip mažai turinčius – gyvenančius skurdžiausiai. Gal pamirštama, kad daug kur regionuose viešojo transporto nėra?! Ten asmeninis automobilis yra būtinybė. Jei žmonės liks be automobilių, jie nepasieks ligoninių, darbų, nenuveš vaikų į mokyklas.

Jeigu norima kurti socialinio teisingumo pojūtį – tai apmokestinti reiktų prabangių ir galingų automobilių savininkus. Jiems neskausminga būtų sumokėti papildomai. Kuro akcizas didinamas ir taip, tad važinėjantys ir teršiantys daugiau – sumokės už kurą daugiau. Juk galima apmokestinti taršesnį kurą labiau ir taip skatinti ekologiškesnių automobilių įsigijimą tarp tų, kurie gali juos įpirkti. Skatinti tą daryti įvairiomis mokestinėmis lengvatomis, bet prasmingų sprendimų neieškoma.

Realus rūpestis gamta būtų sengirių ir miškų saugojimas, o ne apgaulingi mokesčiai

Šią, taip žmones papiktinusią iniciatyvą vertinu kaip „menamą pagalbą“ gamtai ir bandymą, prisidengiant naujausiomis madomis įteisinti dar vieną mokestį bei parodyti ES, kad Lietuvoje yra sprendžiama taršos problema. Mano nuomone, kai kalbame apie klimato pokyčių stabdymą, visų pirma reiktų nustoti niokoti Lietuvos gamtą ir beatodairiškai kirsti medžius tiek giriose, tiek miestuose.

Seno, taršaus transporto problemą žymiai efektyviau išspręstų auganti ekonomika ir stabilus uždarbis. Daugumai gyventojų rūpi juos supanti gamta, tačiau ne visi turi finansinių galimybių būti ekologiškais – valgyti sveikesnį maistą, pirkti „žalius“ automobilius ir t. t. Jeigu žmogus gyvena ties skurdo riba, tai bet kokie papildomai mokesčiai juos dar labiau nuskurdins. Valdžia pirma turėtų pasirūpinti ekonomikos augimu ir oriais atlyginimais, o tada daugelis klausimų išsispręstų savaime.

O kalbant apie patį mokestį – vėlgi, pasigendu konkretaus įvardijimo, kur nukeliaus tie surinkti taršos mokesčio pinigai? Kaip bus skatinami mažiau taršius automobilius perkantys asmenys ir ar papildomai lėšų bus skirta medžių atsodinimui, kitoms gamtosauginėms priemonėms?

Žmonėms primetamos prievolės be edukacijos ir platesnių paaiškinimų. Natūralu, kad tai įaudrina ir supykdo visuomenę.

Į ką veda nekilnojamo turto (NT) mokestis?

Šiuo metu NT mokestį moka fiziniai asmenys, kurių nekomercinės paskirties turto bendra vertė siekia 220–300 tūkst. eurų. Tokiems asmenims NT mokesčio tarifas siekia 0,5 proc. nuo sumos, viršijančios 220–300 tūkst. eurų. Turto vertei siekiant 300–500 tūkst. eurų taikomas 1 proc. mokesčio tarifas. Brangesniam nei 500 tūkst. eurų turtui taikomas 2 proc. tarifas.“

Siūlomas naujasis NT mokestis iš pirmo žvilgsnio galėtų atitikti gerovės valstybės modelį, už kurį pasisako prezidentas G. Nausėda, nes mokesčiai paskirstomi atitinkamai pagal turimo NT vertę. Vis tik „velnias“, kaip beveik visada – slypi detalėse.

Iki 100 tūkst. eurų vertės nuleidžiama nekilnojamo turto kartelė gali paliesti ne tik gerai gyvenančius, bet ir vidutines bei žemesnes pajamas gaunančius piliečius, kurie gyvena didžiuosiuose mietuose (daugiausiai tai palies Vilniaus miesto gyventojus). Taip gali nutikti dėl to, kad kadaise įsigytas, paveldėtas ar kitais būdais įgytas būstas turėjo mažesnę vertę nei dabar. Be to, didelė dalis NT savininkų ėmė paskolas iš bankų, jas vis dar atidavinėja ir tas papildomas NT mokestis tikrai neprisidėtų prie jų gerovės.

Dar viena problema yra ta, kad daugelis Lietuvos piliečių net nežino savo turto vertės, todėl, visų pirma, reikės pradėti NT įvertinimo procesus. Pritariu „Luminor“ banko vyriausiajam ekonomistui Žygimantui Mauricui, kuris teigia, kad šiuo metu daug svarbiau kalbėti ne apie NT mokesčio įvedimą, o apie sistemos, kuri informuotų gyventoją, kokia yra jo turto vertė, sukūrimą. Tas padaryta nebuvo. Tad tokiam NT mokesčio įvedimui nepasiruošta.

Nepalaikysiu šių neteisingų siūlymų Seime

Be to, kaip viešai pasakė finansų ministras V. Šapoka, šis mokestis yra žingsnis į priekį link visuotinio NT mokesčio, kuris paliestų visus. Pasak jo, „lėtėjant ekonomikos augimui valstybė ieško papildomų pajamų“. Ar tikrai papildomi mokesčiai yra tai, kas padėtų mūsų šalies gyventojams jaustis užtikrintai dėl savo ir vaikų ateities Lietuvoje? Ar nėra grėsmės dar didesnei emigracijai, kai žmonės keliaudami, susipažindami su kitų ES valstybių situacija mato, kokie skirtumai lyginant su Lietuva yra kitose valstybėse ir kaip jose užtikrinama gyventojų gerovė?

Tik abstrakčiai kalbama, kur būtų panaudoti papildomai į biudžetą surinkti pinigai. Gyventojai mato tik faktą: norima didinti mokesčius, kalbama apie planuojamas surinkti milijonines sumas, o apie galimą naudą nėra aiškiai komunikuojama. Dėl to nepalaikysiu šių siūlymų Seime ir raginsiu balsuoti PRIEŠ kitus kolegas Seimo narius, nes užkrauti naštą skurdžiausiems galima tik neturint socialinio jautrumo ir nesuvokiant kaip turi būti kuriama gerovės valstybė.

Skaityti toliau

Nuomonių ringas

Andrius Kubilius. Stagnacijos dešimtmetis – kas už tai atsakys?

Publikuota

Data:

Autorius:

Ministras Vilius Šapoka paskelbė nedžiugias prognozes: šiais metais ekonomikos augimas sieks tik 2,4 proc., vėlesniais metais jis toliau nuosekliai lėtės, o po poros metų (2022 m.) jis nukris iki 2,0 proc. Galima manyti, kad žiūrint į dar tolesnę – dešimtmečio – perspektyvą, pamatytume, kad mūsų augimas dar labiau lėtės, kol galų gale visai sustos.

Mes vis dar galime girtis, kad mūsų augimas šiek tiek viršija Europos Sąjungos vidurkį, kuris šiais metais sieks apie 1,4 proc., tačiau tai yra menka paguoda. Akivaizdu, kad jeigu niekas iš esmės Lietuvoje nesikeis, jeigu valstybėje nevyks struktūrinė ekonomikos reforma, jeigu Lietuvos politikai nesugebės grįžti prie Augimo darbotvarkės, o įsikabinę laikysis tik Perskirstymo darbotvarkės, ateinantis dešimtmetis bus tikros ekonominės stagnacijos dešimtmetis. Ką reiškia ekonominė stagnacija Lietuvai? Tai reiškia mažiau investicijų į verslo plėtrą, mažiau naujų gerų darbo vietų, lėtesnis atlyginimų augimas, mažesnis valstybės biudžeto prieaugis. Stagnacija reiškia atsilikimą. Ir svajonių apie gerovės valstybę laidotuvės.

Kodėl Lietuvos ekonomikos augimas nuosekliai lėtėja? Valdžia randa paprastą paaiškinimą – aplink Lietuvą, pradedant nuo Vokietijos iki Prancūzijos, ekonomikos situacija blogėja, „Brexit” ir JAV prekybiniai karai su Kinija globalios ekonomikos situaciją taip pat blogina, dėl to lėtėja ekonomikos augimas. Kitaip sakant, pati Lietuva dėl savo stagnacijos yra nekalta, nes kalti yra tik visi kiti. Be abejo, globali situacija daro įtaką Lietuvos ekonomikai, tačiau dar labiau jai kenkia tai, kad pati Lietuva nesugeba reformuoti savo ekonomikos, nesugeba pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, prie žinių ekonomikos plėtros, todėl, vis labiau brangstant darbo jėgai, Lietuva vis labiau praranda iki šiol turėtus konkurencinius pranašumus ir vis labiau lėtėja jos augimas. Stagnacija turi savo autorius – tai valdžios neveiklumas, įgyvendinant būtinas reformas, o ne vien tik situacija globaliose rinkose. Paprastos ekonomikos tiesos sako, kad norint paspartinti šalies ekonomikos augimą, reikia vieno iš trijų faktorių: 1) darbo jėgos kiekio spartaus augimo; 2) pinigų arba investicijų kiekio ekonomikoje augimo; 3) ekonomikos produktyvumo spartaus augimo. Darbo jėgos kiekio lengvai nepadidinsime, ypač kai valdžia nutarė net ukrainiečių darbininkų atvykimą riboti įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis; pinigų kiekio radikalus padidinimas taip pat yra problematiškas, nes net ES struktūrinė parama Lietuvai gali mažėti, o be to ir jos panaudoti ekonomikos struktūrinėms reformoms iki šiol neišmokome; vienintelis realus kelias – sparčiau didinti ekonomikos produktyvumą, bet tam reikia Augimo darbotvarkės ir intelektualios politinės valios jai įgyvendinti. Deja, politinė bendruomenė nebekreipia dėmesio į Augimo darbotvarkę, nes populiaru yra tik Perskirstymo darbotvarkė, o intelektualios politinės valios pėdsakų prie šios valdžios tenka su žiburiu ieškoti. Lietuvos politikoje ima dominuoti „lūzerių“ mentalitetas – nebėra augimo ambicijos, stagnacija priimama kaip neišvengiamas ir nuo mūsų pačių nepriklausantis dalykas („vasara juk kada nors baigiasi“). Valstybės politikoje beliko tik Seimo Pirmininko išmetimo klausimas ir „lūzerių“ persigrupavimo į naujas frakcijas reikalai. Gal toks ir buvo Ramūno Karbauskio tikslas – „išvalstybinti valstybę“, paliekant ją be intelektualios valstybinės politikos, taip stumiant ją į vis gilesnę stagnaciją? Valstybės perspektyvą pralaimėti, tai ne krepšinio čempionatą pralaimėti. Ten treneris garbingai prisiėmė visą atsakomybę. Kas prisiims atsakomybę už dešimtmečio stagnaciją, kurios nesiruošiama išvengti?

Skaityti toliau

Nuomonių ringas

Visvaldas Matijošaitis: Tegul sprendžia žmonės

Publikuota

Data:

Šią savaitę Kaunas inicijavo įstatymuose numatytą demokratišką procesą, kurio metu dalies Kauno rajono žmonės patys galės nuspręsti, kurios savivaldybės – Kauno miesto ar Kauno rajono – dalimi jie nori būti. Tai yra labai svarbus sprendimas ir jį turi priimti ne merai, ne tarybos, ne centrinė šalies valdžia, o žmonės. Noriu pabrėžti, kad tai yra klausimas ne apie teritorijas ar jų perdalinimą, o apie žmones, jų pačių ir jų vaikų ateitį. Ir tikriausiai ne man vienam keistai atrodo pasigirdęs Kauno rajono vadovų noras užčiaupti žmones ir neleisti spręsti jiems patiems. Kaunas šiandien yra daug didesnis nei jo administracinės ribos. Daugybė darbščių ir veiklių kauniečių gyvena už tų ribų ir dėl rajono valdžios neveiksnumo turi apsimetinėti kitos savivaldybės gyventojais tam, kad savo vaikus galėtų vežti į miesto darželius. Tie patys kauniečiai negali patikėti rajono valdžios neįgalumu organizuojant viešąjį transportą. Kauno rajone gyvenantys žmonės taip pat nėra patenkinti tuo, kaip prie jų namų tvarkomos gatvės, šaligatviai ir viešosios erdvės. Kauno rajono meras mėgsta fotografuotis prie naujai atidaromų kelių tarp miestelių ir dviračių takų. Tik tai darydamas jis nepasako, kad tuos kelius tiesia ne rajono savivaldybė, o Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Pastarosiomis dienomis daug girdime apie rajone ir mieste egzistuojančius mokesčius. Taip, šiuo metu dėl savaime suprantamų priežasčių mieste kai kurie mokesčiai yra šiek tiek didesni nei rajone. Bet tiek žemės, tiek nekilnojamojo turto, tiek ir kiti mokesčiai gali būti zonuojami ir toje rajono dalyje, kuri įtraukta į šią iniciatyvą, jie išliks tokie pat, kokie yra šiuo metu. Lygiai taip pat nesikeis ir šių miestelių bei kaimų pavadinimai. Kaip viskas vyks toliau? Parengęs visus reikalingus dokumentus, Kaunas juos pateiks Vidaus reikalų ministerijai, kuri paskirs referendumo datą. Jo metu tų Kauno rajono miestelių ir kaimų, kurie yra įtraukti į šią iniciatyvą, gyventojai pareikš savo valią balsuodami. Jei sprendimas bus teigiamas, klausimas toliau keliaus į Seimą, kuris priims naujas savivaldybių ribas nustatantį įstatymą. Jei rajono žmonės pasakys „ne“, gerbsime tokį sprendimą. Tegul sprendžia žmonės!

Skaityti toliau

Naujausi komentarai

Skaitomiausios naujienos

Draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti ar publikuoti portalo "abi.lt" skelbiamą informaciją be raštiško "abi.lt“ sutikimo, kurį galima gauti el. paštu - info@abizinios.com. © Copyright 2019 abi.lt. All rights reserved.

>