Sek abi.lt

Nuomonių ringas

Algimantas Čekuolis. Idealių tėvų nebūna

Publikuota

Data:

Tėvų, kurie melstųsi prieš savo vaikelius kaip prieš stabus, labai nedaug. Žymiai gausiau tokių, kurie rėkia ant jų taip, kad skamba visas daugiabutis ar kaimas. Diržą greitai nusijuosia.

Jeigu kas tokius tėvus gėdina, sulauksite: „Ne tavo reikalas!“ Arba: „Kad su juo / ja nieko padaryti negalima! Kiek kartų sakiau – nedaryk taip, nedaryk anaip, ruošk pamokas! Na, kad neklauso…“ Tokios taisyklės, kad vaikai privalo klausyti tėvų nurodymų, ne visada veikia.

Keralos valstijoje, Indijoje, gubernatorius kartą man skundėsi (ilgus metus buvau Ispanijos spaudos agentūros EFE važinėjančiu korespondentu):

– Drambliai pas mus išėjo iš proto. O gal kokių nors svaiginančių augalų ar šaknų prisiėdė. Jauni patinai puola vienas kitą. Niekada to nebuvo! Jų iltys dar trumpos, bet vis tiek taiko priešininkui į pilvą arba kaklą. Pateles irgi puola. Lieka tysoti lavonai.

Drambliai labai protingi gyvūnai. Girdi ir užuodžia per 30 kilometrų. Supranta mirtį, gedi. Atneša mirusiajam šakelę. Jie panašūs į žmones. Mėgsta išgerti. Jeigu pamato medį, kurio vaisių ar uogų dalis surūgo, nuskabys iki galo. Jų šeimose visada vadovauja patelė – labiausiai patyrusi, daug keliavusi. Paieškojau specialistų. Jie išaiškino.

Brakonieriai šaudo tik senus ar bent subrendusius dramblius. Nes tik jų iltys ilgos, iki 2,5 metro, storos ir sunkios. Pogrindinėje rinkoje jos labai brangios, beveik aukso vertės, nes dramblių medžioklė Indijoje didžiulė rizika. Už dramblio nužudymą gresia, kaip už žmogaus nužudymą, mirties bausmė. Todėl smulkmės brakonieriai neliečia. Bet visoje Pietų Indijoje neliko subrendusių, gyvenimo mačiusių patinų. Jaunuolių irgi liko nedaug, vienam – šimtas patelių, o reikia, kad būtų 1:1. Susitikę jie bado vienas kitą, dažnai žūsta abudu. Kodėl? Neturėjo pavyzdžio, nežinojo, kaip reikia elgtis. Seniai irgi mušasi, bet moka susiremti kaktomis, o mušti straubliu per šonus, trimituoti garsiau už priešą. Jaunimas matydavo ir, kai ateidavo ruja, elgdavosi taip pat, kaip seniai. Dabar pavyzdžių dramblių jaunimas neturi.

… Žmonių šeimoje ištiko nelaimė. Sūnų pasodino į kalėjimą. Motina laužo rankas, rauda kaimynei: „Aš gi jam šimtą kartų sakiau. Čia jo draugai kalti.“ Motina tikra, kad ji gera auklėtoja. Užmiršo mamytė, kaip dažnai ji rėkdavo iš visų plaučių, o vyras jai pritardavo, dar pagražindamas rusiškais argumentais. Kaimynės jau dvi valandas kudakuoja apie tai, kiek daug nedorėlių aplink. Atėjus kitai kaimynei, ta pati kalba, tik adresai kiti.

Tėvelis parėjęs iš darbo motinai perdavė neatgniauždamas savo saujos kažką, įvyniotą į popieriuką. Iš to, kad jie nesikalbėjo, o motina iš karto nuėjo į miegamąjį – ten senoje odinėje striukėje už pamušalo slaptavietė, – sūneliui nieko aiškinti nereikia. Ten laikomi neteisėti pinigai.

Mamytė padarė šuolį į šoną. Niekas, nei velnias, nei angelai, negalėjo to pastebėti. Bet mamytė turi dukrelę. Ji pastebi žvilgsnius. Pastebi, kad pavakare išeidama mamytė pasikeičia baltinius. Dukrelei nereikia nieko aiškinti. Ji jau žinos, kaip reikia ieškoti laukinių bičių medaus.

Visų butuose gyvena aukštos kvalifikacijos šnipai ir detektyvai. Jie privalo tokie būti. Jie turi žinoti, ką daryti, kai paaugs.

Pavyzdys – vienas dalykas. Ne mažiau svarbu, ką mes padarome savo vaikams.

Jie visada skirtingi. Nes jie žmonės. Yra intravertai – gyvenantys savo gyvenimą. Toks ramiai išbus visą dieną darželyje arba vienas namuose. Su juo lengva. Ir yra ekstravertai – visas į išorę. Vulkanas. Kupinas norų ir sumanymų. Su juo problemų daugiau. Daug impulsų ir potraukių, kurie nebūtinai leistini.

Idealių tėvelių pasaulyje nėra. Vaikai to net ir nelaukia. Jiems užteks, jie bus laimingi ir gerai augs, jeigu tėveliai bus geraširdžiai. Ne „geručiai visais atvejais“, o geri širdyje ir to neslepia. Geraširdiškumo sąvoka plati. Tai ir ne nusileidimas kaprizams. Geri tėvai išmoksta statyti jiems užtvaras. Jie moka barti – ne diržu, žinoma, bet bausmė turi būti į skaudžią vietą. Sakysim, nepaėmimas į kelionę. Nenupirkimas žaislo arba daikto, kuris jam būtinai būtinai reikalingas. Bausmė gali būti paskelbta piktais žodžiais, kategoriškai ir visiems girdint. Tokią bausmę vaikas supranta kaip neišvengiamą priemonę jo auklėjime. Pasąmonėje – o jis ją turi – žino, kad tai meilės išraiška.

Rūsti tiesa: našlaičiais likę nepilnamečiai tokio pažabojimo su meile pasiilgsta labiau negu bet ko kito.

Diržas yra įžeidimas. Piktnaudžiavimas tuo, kad jie stipresni. Ar negirdėjote, kaip lupamas vaikas klykia ir per ašaras šaukia: „O man neskauda! Man visai neskauda!“ Taip jis ginasi nuo įžeidimo. Būna, kad jo nervai net skausmo nejaučia.

Mušimas visada atrodo ne tik žeminantis, bet ir nepelnytas. Todėl jis keršys.

Jis mato, kad rankų galima nevaldyti, jeigu jos labai niežti. Jeigu jį galima mušti, šnibžda jo pasąmonė, tai jis irgi gali rėkti ir muštis. Jeigu tėvai susivaldė, vaikas irgi matys.

Geri tėveliai sugeba atsiliepti į neigiamas vaiko emocijas. Jeigu jis grįžo iš mokyklos, darželio ar parbėgo iš kiemo raudodamas, reikia negailėti apsikabinti ir mokėti sumažinti liepsnas. Prispausti prie savęs (tėvas irgi gali), drauge paieškoti, kaip išeiti iš blogos padėties. Galbūt savo vaikystę vertės prisiminti. Dar labiau padeda koks nors bendras žaidimas arba pagyrimai už ankstesnius nuopelnus.

Kaip jūs svajojate turėti gerus vaikus, taip ir jie svajoja turėti gerus tėvus. Tai nereiškia, kad dovanojame prasižengimą. Jeigu tėveliai mokės nuraminti audringas emocijas, tai ramybė bus abipusė. O paskui, jeigu paaiškės, kad langas buvo išdaužytas sąmoningai, reikės su vaiku pasitarti, kokias išlaidas teks sumažinti, kad tą langą būtų galima įstiklinti.

Skaityti toliau
Komentuoti

Nuomonių ringas

Mindaugas Puidokas. Kodėl siūlomi taršos ir nekilnojamo turto mokesčiai kenkia gerovės valstybės kūrimui?

Publikuota

Data:

Autorius:

Nuotrauka iš M.Puidoko "Facebook" puslapio

Lietuvoje nuskambėjo naujienos dėl vargingiau gyvenančius žmones neteisingai nuskriaudžiančių naujų mokesčių. Pasirašiau peticiją prieš taršos mokesčio įvedimą (ji sulaukė jau apie 60 tūkstančių parašų) ir Seime balsuosiu prieš.

Formulė neteisinga ir skaudžiausiai kerta gyvenantiems vargingiau! Ar taip reikia mažinti socialinę atskirtį ir kurti gerovės valstybę? Prezidento Gitano Nausėdos pozicija apie skubotai planuojamą mokestinę naštą taip pat yra neigiama – negalima pildyti biudžeto skurdžiausiai gyvenančiųjų sąskaita.

Finansų ministerija bando prakišti totalų mokesčių augimą keliais etapais – vienu – kuro, alkoholio, elektroninių cigarečių akcizų didėjimą. Galima pritarti dėl alkoholio ir elektroninių cigarečių, bet kuro akcizo didėjimas kels visas kitas kainas ir jį keliant nereikalingas taršos mokestis. Kainos kiltų, nes dauguma verslų yra susiję su transportu.

Kitas etapas – nekilnojamo turto mokestis. Finansų ministras Vilius Šapoka aiškiai įvardina, kad tai pirmas žingsnis į visuotinį nekilnojamo turto apmokestinimą. Užsibrėžta daugiau nei dvigubai sumažinti neapmokestinamą nekilnojamo turto ribą, nuo 220 tūkstančių iki 100 tūkstančių eurų. Tad apmokestinti būtų ir turintys naujos statybos trijų kambarių butus, ir savo nelaimei paveldėję brangiuose vietose esantį net varganos būklės nekilnojamą turtą.

Automobilių taršos mokestis – skriauda gyvenantiems skurdžiausiai ir jokios naudos gamtai

Nors jau nesu LVŽS frakcijos narys, tačiau pritariu visoms geroms ir teigiamoms jos iniciatyvoms Seime. Deja, siūlomas naujasis mokestis toks nėra. Jis – chaotiškas ir neišbaigtas, o siūloma automobilių apmokestinimo formulė – neteisinga. Toks mokestis niekaip nesiderina su prezidento G. Nausėdos ir premjero S. Skvernelio norimos kurti gerovės valstybės idėja.

Pabandžius paskaičiuoti įvairius variantus, buvo pastebėta, kad net perkant nedidelį automobilį papildomai tektų sumokėti apie 140 eurų, o už seną, bet galingesnio variklio automobilį tektų sumokėti į daugiau nei 1000 eurų. Nelogiškai atrodo ir tai, kad taršos mokestį siūloma mokėti registruojant automobilį, o ne periodiškai. Tai labiau panašu ne į taršos, o į registracinį mokestį. Ar nebus taip, kad žmonės dar rečiau pirks automobilius, važinės senais ir vengs kažką keisti. Juk pirkdami žmonės turės mokėti papildomai.

Kaimiškose vietovėse skurdžiau gyvenantys žmonės perka labai pigius automobilius, kurie nuolat rimtai genda. Dėl to per metus pakeičiami dažnai net keli automobiliai, nes už 1000 eurų pirkto automobilio būna neverta rimtai remontuoti.

Dėl to nelogiška labiausiai skriausti ir taip mažai turinčius – gyvenančius skurdžiausiai. Gal pamirštama, kad daug kur regionuose viešojo transporto nėra?! Ten asmeninis automobilis yra būtinybė. Jei žmonės liks be automobilių, jie nepasieks ligoninių, darbų, nenuveš vaikų į mokyklas.

Jeigu norima kurti socialinio teisingumo pojūtį – tai apmokestinti reiktų prabangių ir galingų automobilių savininkus. Jiems neskausminga būtų sumokėti papildomai. Kuro akcizas didinamas ir taip, tad važinėjantys ir teršiantys daugiau – sumokės už kurą daugiau. Juk galima apmokestinti taršesnį kurą labiau ir taip skatinti ekologiškesnių automobilių įsigijimą tarp tų, kurie gali juos įpirkti. Skatinti tą daryti įvairiomis mokestinėmis lengvatomis, bet prasmingų sprendimų neieškoma.

Realus rūpestis gamta būtų sengirių ir miškų saugojimas, o ne apgaulingi mokesčiai

Šią, taip žmones papiktinusią iniciatyvą vertinu kaip „menamą pagalbą“ gamtai ir bandymą, prisidengiant naujausiomis madomis įteisinti dar vieną mokestį bei parodyti ES, kad Lietuvoje yra sprendžiama taršos problema. Mano nuomone, kai kalbame apie klimato pokyčių stabdymą, visų pirma reiktų nustoti niokoti Lietuvos gamtą ir beatodairiškai kirsti medžius tiek giriose, tiek miestuose.

Seno, taršaus transporto problemą žymiai efektyviau išspręstų auganti ekonomika ir stabilus uždarbis. Daugumai gyventojų rūpi juos supanti gamta, tačiau ne visi turi finansinių galimybių būti ekologiškais – valgyti sveikesnį maistą, pirkti „žalius“ automobilius ir t. t. Jeigu žmogus gyvena ties skurdo riba, tai bet kokie papildomai mokesčiai juos dar labiau nuskurdins. Valdžia pirma turėtų pasirūpinti ekonomikos augimu ir oriais atlyginimais, o tada daugelis klausimų išsispręstų savaime.

O kalbant apie patį mokestį – vėlgi, pasigendu konkretaus įvardijimo, kur nukeliaus tie surinkti taršos mokesčio pinigai? Kaip bus skatinami mažiau taršius automobilius perkantys asmenys ir ar papildomai lėšų bus skirta medžių atsodinimui, kitoms gamtosauginėms priemonėms?

Žmonėms primetamos prievolės be edukacijos ir platesnių paaiškinimų. Natūralu, kad tai įaudrina ir supykdo visuomenę.

Į ką veda nekilnojamo turto (NT) mokestis?

Šiuo metu NT mokestį moka fiziniai asmenys, kurių nekomercinės paskirties turto bendra vertė siekia 220–300 tūkst. eurų. Tokiems asmenims NT mokesčio tarifas siekia 0,5 proc. nuo sumos, viršijančios 220–300 tūkst. eurų. Turto vertei siekiant 300–500 tūkst. eurų taikomas 1 proc. mokesčio tarifas. Brangesniam nei 500 tūkst. eurų turtui taikomas 2 proc. tarifas.“

Siūlomas naujasis NT mokestis iš pirmo žvilgsnio galėtų atitikti gerovės valstybės modelį, už kurį pasisako prezidentas G. Nausėda, nes mokesčiai paskirstomi atitinkamai pagal turimo NT vertę. Vis tik „velnias“, kaip beveik visada – slypi detalėse.

Iki 100 tūkst. eurų vertės nuleidžiama nekilnojamo turto kartelė gali paliesti ne tik gerai gyvenančius, bet ir vidutines bei žemesnes pajamas gaunančius piliečius, kurie gyvena didžiuosiuose mietuose (daugiausiai tai palies Vilniaus miesto gyventojus). Taip gali nutikti dėl to, kad kadaise įsigytas, paveldėtas ar kitais būdais įgytas būstas turėjo mažesnę vertę nei dabar. Be to, didelė dalis NT savininkų ėmė paskolas iš bankų, jas vis dar atidavinėja ir tas papildomas NT mokestis tikrai neprisidėtų prie jų gerovės.

Dar viena problema yra ta, kad daugelis Lietuvos piliečių net nežino savo turto vertės, todėl, visų pirma, reikės pradėti NT įvertinimo procesus. Pritariu „Luminor“ banko vyriausiajam ekonomistui Žygimantui Mauricui, kuris teigia, kad šiuo metu daug svarbiau kalbėti ne apie NT mokesčio įvedimą, o apie sistemos, kuri informuotų gyventoją, kokia yra jo turto vertė, sukūrimą. Tas padaryta nebuvo. Tad tokiam NT mokesčio įvedimui nepasiruošta.

Nepalaikysiu šių neteisingų siūlymų Seime

Be to, kaip viešai pasakė finansų ministras V. Šapoka, šis mokestis yra žingsnis į priekį link visuotinio NT mokesčio, kuris paliestų visus. Pasak jo, „lėtėjant ekonomikos augimui valstybė ieško papildomų pajamų“. Ar tikrai papildomi mokesčiai yra tai, kas padėtų mūsų šalies gyventojams jaustis užtikrintai dėl savo ir vaikų ateities Lietuvoje? Ar nėra grėsmės dar didesnei emigracijai, kai žmonės keliaudami, susipažindami su kitų ES valstybių situacija mato, kokie skirtumai lyginant su Lietuva yra kitose valstybėse ir kaip jose užtikrinama gyventojų gerovė?

Tik abstrakčiai kalbama, kur būtų panaudoti papildomai į biudžetą surinkti pinigai. Gyventojai mato tik faktą: norima didinti mokesčius, kalbama apie planuojamas surinkti milijonines sumas, o apie galimą naudą nėra aiškiai komunikuojama. Dėl to nepalaikysiu šių siūlymų Seime ir raginsiu balsuoti PRIEŠ kitus kolegas Seimo narius, nes užkrauti naštą skurdžiausiems galima tik neturint socialinio jautrumo ir nesuvokiant kaip turi būti kuriama gerovės valstybė.

Skaityti toliau

Nuomonių ringas

Andrius Kubilius. Stagnacijos dešimtmetis – kas už tai atsakys?

Publikuota

Data:

Autorius:

Ministras Vilius Šapoka paskelbė nedžiugias prognozes: šiais metais ekonomikos augimas sieks tik 2,4 proc., vėlesniais metais jis toliau nuosekliai lėtės, o po poros metų (2022 m.) jis nukris iki 2,0 proc. Galima manyti, kad žiūrint į dar tolesnę – dešimtmečio – perspektyvą, pamatytume, kad mūsų augimas dar labiau lėtės, kol galų gale visai sustos.

Mes vis dar galime girtis, kad mūsų augimas šiek tiek viršija Europos Sąjungos vidurkį, kuris šiais metais sieks apie 1,4 proc., tačiau tai yra menka paguoda. Akivaizdu, kad jeigu niekas iš esmės Lietuvoje nesikeis, jeigu valstybėje nevyks struktūrinė ekonomikos reforma, jeigu Lietuvos politikai nesugebės grįžti prie Augimo darbotvarkės, o įsikabinę laikysis tik Perskirstymo darbotvarkės, ateinantis dešimtmetis bus tikros ekonominės stagnacijos dešimtmetis. Ką reiškia ekonominė stagnacija Lietuvai? Tai reiškia mažiau investicijų į verslo plėtrą, mažiau naujų gerų darbo vietų, lėtesnis atlyginimų augimas, mažesnis valstybės biudžeto prieaugis. Stagnacija reiškia atsilikimą. Ir svajonių apie gerovės valstybę laidotuvės.

Kodėl Lietuvos ekonomikos augimas nuosekliai lėtėja? Valdžia randa paprastą paaiškinimą – aplink Lietuvą, pradedant nuo Vokietijos iki Prancūzijos, ekonomikos situacija blogėja, „Brexit” ir JAV prekybiniai karai su Kinija globalios ekonomikos situaciją taip pat blogina, dėl to lėtėja ekonomikos augimas. Kitaip sakant, pati Lietuva dėl savo stagnacijos yra nekalta, nes kalti yra tik visi kiti. Be abejo, globali situacija daro įtaką Lietuvos ekonomikai, tačiau dar labiau jai kenkia tai, kad pati Lietuva nesugeba reformuoti savo ekonomikos, nesugeba pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos, prie žinių ekonomikos plėtros, todėl, vis labiau brangstant darbo jėgai, Lietuva vis labiau praranda iki šiol turėtus konkurencinius pranašumus ir vis labiau lėtėja jos augimas. Stagnacija turi savo autorius – tai valdžios neveiklumas, įgyvendinant būtinas reformas, o ne vien tik situacija globaliose rinkose. Paprastos ekonomikos tiesos sako, kad norint paspartinti šalies ekonomikos augimą, reikia vieno iš trijų faktorių: 1) darbo jėgos kiekio spartaus augimo; 2) pinigų arba investicijų kiekio ekonomikoje augimo; 3) ekonomikos produktyvumo spartaus augimo. Darbo jėgos kiekio lengvai nepadidinsime, ypač kai valdžia nutarė net ukrainiečių darbininkų atvykimą riboti įvairiomis biurokratinėmis kliūtimis; pinigų kiekio radikalus padidinimas taip pat yra problematiškas, nes net ES struktūrinė parama Lietuvai gali mažėti, o be to ir jos panaudoti ekonomikos struktūrinėms reformoms iki šiol neišmokome; vienintelis realus kelias – sparčiau didinti ekonomikos produktyvumą, bet tam reikia Augimo darbotvarkės ir intelektualios politinės valios jai įgyvendinti. Deja, politinė bendruomenė nebekreipia dėmesio į Augimo darbotvarkę, nes populiaru yra tik Perskirstymo darbotvarkė, o intelektualios politinės valios pėdsakų prie šios valdžios tenka su žiburiu ieškoti. Lietuvos politikoje ima dominuoti „lūzerių“ mentalitetas – nebėra augimo ambicijos, stagnacija priimama kaip neišvengiamas ir nuo mūsų pačių nepriklausantis dalykas („vasara juk kada nors baigiasi“). Valstybės politikoje beliko tik Seimo Pirmininko išmetimo klausimas ir „lūzerių“ persigrupavimo į naujas frakcijas reikalai. Gal toks ir buvo Ramūno Karbauskio tikslas – „išvalstybinti valstybę“, paliekant ją be intelektualios valstybinės politikos, taip stumiant ją į vis gilesnę stagnaciją? Valstybės perspektyvą pralaimėti, tai ne krepšinio čempionatą pralaimėti. Ten treneris garbingai prisiėmė visą atsakomybę. Kas prisiims atsakomybę už dešimtmečio stagnaciją, kurios nesiruošiama išvengti?

Skaityti toliau

Nuomonių ringas

Visvaldas Matijošaitis: Tegul sprendžia žmonės

Publikuota

Data:

Šią savaitę Kaunas inicijavo įstatymuose numatytą demokratišką procesą, kurio metu dalies Kauno rajono žmonės patys galės nuspręsti, kurios savivaldybės – Kauno miesto ar Kauno rajono – dalimi jie nori būti. Tai yra labai svarbus sprendimas ir jį turi priimti ne merai, ne tarybos, ne centrinė šalies valdžia, o žmonės. Noriu pabrėžti, kad tai yra klausimas ne apie teritorijas ar jų perdalinimą, o apie žmones, jų pačių ir jų vaikų ateitį. Ir tikriausiai ne man vienam keistai atrodo pasigirdęs Kauno rajono vadovų noras užčiaupti žmones ir neleisti spręsti jiems patiems. Kaunas šiandien yra daug didesnis nei jo administracinės ribos. Daugybė darbščių ir veiklių kauniečių gyvena už tų ribų ir dėl rajono valdžios neveiksnumo turi apsimetinėti kitos savivaldybės gyventojais tam, kad savo vaikus galėtų vežti į miesto darželius. Tie patys kauniečiai negali patikėti rajono valdžios neįgalumu organizuojant viešąjį transportą. Kauno rajone gyvenantys žmonės taip pat nėra patenkinti tuo, kaip prie jų namų tvarkomos gatvės, šaligatviai ir viešosios erdvės. Kauno rajono meras mėgsta fotografuotis prie naujai atidaromų kelių tarp miestelių ir dviračių takų. Tik tai darydamas jis nepasako, kad tuos kelius tiesia ne rajono savivaldybė, o Lietuvos automobilių kelių direkcija.

Pastarosiomis dienomis daug girdime apie rajone ir mieste egzistuojančius mokesčius. Taip, šiuo metu dėl savaime suprantamų priežasčių mieste kai kurie mokesčiai yra šiek tiek didesni nei rajone. Bet tiek žemės, tiek nekilnojamojo turto, tiek ir kiti mokesčiai gali būti zonuojami ir toje rajono dalyje, kuri įtraukta į šią iniciatyvą, jie išliks tokie pat, kokie yra šiuo metu. Lygiai taip pat nesikeis ir šių miestelių bei kaimų pavadinimai. Kaip viskas vyks toliau? Parengęs visus reikalingus dokumentus, Kaunas juos pateiks Vidaus reikalų ministerijai, kuri paskirs referendumo datą. Jo metu tų Kauno rajono miestelių ir kaimų, kurie yra įtraukti į šią iniciatyvą, gyventojai pareikš savo valią balsuodami. Jei sprendimas bus teigiamas, klausimas toliau keliaus į Seimą, kuris priims naujas savivaldybių ribas nustatantį įstatymą. Jei rajono žmonės pasakys „ne“, gerbsime tokį sprendimą. Tegul sprendžia žmonės!

Skaityti toliau

Naujausi komentarai

Skaitomiausios naujienos

Draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti ar publikuoti portalo "abi.lt" skelbiamą informaciją be raštiško "abi.lt“ sutikimo, kurį galima gauti el. paštu - info@abizinios.com. © Copyright 2019 abi.lt. All rights reserved.

>